Pirmieji siuvinėjimai atsirado apie 5000 metų pr. Kr. Rašytiniai šaltiniai byloja, jog šio amato šaknys – rytuose. Iki šių dienų išliko dygsniuotų motyvų ant faraonų sarkofagų. Senovės tautos rūbus gamino iš lino ir vilnos. Tuomet buvo grubiai, netaisyklingais raštais siuvinėjami apsiaustai. Kinijoje ir Indijoje rūbai gražinti šilko siūlais, brangakmeniais ir perlais. Praeityje gausiai puošti rūbai buvo valdžios ir turtų simbolis.
Siuvinėjimas itin plėtotas dvaruose ir vienuolynuose. Nuo XIX a. tai tapo bajorų ir miestiečių pomėgiu. Siuvinėjimu buvo puošiami drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai, bažnytiniai drabužiai), baldų užtiesalai, sienų apmušalai,
prijuostės.
Dažna lietuvė dar iki XX a. pabaigos buvo gerai įvaldžiusi šį meną.
Siuvinėjimas rankomis dabar – prabangos ir kokybės ženklas. Šį amatą pasitelkia aukštosios mados namai, kurdami savo šedevrus.
4 c klasės mokiniai visą vasario mėnesį siuvinėjo kryželiu. Kiekvienas vaikas siuvinėjo savo pirmąją vardo raidę. Puikiai pavyko ne tik mergaitėms, bet ir berniukams.
Straipsnį parengė Emilė Juodytė, 4c
