Mūsų vaikai – vartai į ateitį. Ateityje jiems teks spręsti pasaulines problemas, kurios kyla jau šiandien. Tai pareikalaus iš jų gebėjimų tose gyvenimo srityse, kurias tik pradedame suprasti. Todėl šiandien vaikus reikia ugdyti taip, kad juose skleistųsi tradicijas pranokstantys jų gebėjimai. Būtent to ir siekia Valdorfo pedagogika. Ji nori ugdyti žmones taip, kad jie taptų kultūrinės pažangos pradininkais.

Sveikinimo žodis

Federico Mayor, UNESCO generalinis direktorius, Paryžius, 1996 m. gegužė
Kiekvienas vaikas yra individualus ir nepakartojamas. Pažinti jo individualybę, užmegzti su juo abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius, leisti skleistis jo gebėjimams, juos plėtoti ir įvertinti – tai mokyklos priedermė. Ją vykdo ir tarptautinis Valdorfo mokyklų judėjimas. Ji sutampa ir su UNESCO veikla.
UNESCO ir Valdorfo mokyklų bendravimas prasidėjo tada, kai dėl pasaulį apėmusios ugdymo krizės iš pedagoginės visuomenės buvo reikalaujama daugiau bendradarbiauti nei iki šiol. Tai itin buvo akcentuota Tarptautinėje ugdymo konferencijoje, vykusioje 1994 metais rugsėjo mėnesį Ženevoje. Kas dvejus metus UNESCO organizuoja ugdymo konferencijas, kuriose dalyvauja visų šalių švietimo ministrai.
Šios konferencijos metu surengtoje parodoje dalyviai susidomėję atrado Valdorfo pedagogiką.
Iš daugybės konkrečių pavyzdžių, kaip pedagoginės Rudolfo Šteinerio idėjos įgyvendinamos visuose kontinentuose, daugiausia dėmesio susilaukė kai kurių Valdorfo mokyklų, dirbančių konfliktinėmis sąlygomis, patirtis. Kiekvienas atvejis yra ypatingas ir jokia patirtis negali būti atkartota kur nors kitur. Vis dėlto pati idėja, susidūrusi su realybe, ir šio susidūrimo pasekmės gali būti labai naudingos ypač tada, kai atsakingi asmenys mokykloje ir už jos ribų susiduria su tokiomis sunkiomis problemomis, kaip smurtas, žlugdymas ir uždarumas.
Reikšmingi pokyčiai visuomenėje, jų ritmas ir mastas paaiškina, kodėl nefunkcionuoja švietimo sistema, parodo jos trūkumus ir klaidas. Ištikusi krizė reikalauja mūsų kūrybiškumo, vaizduotės ir drąsos. Daugelis šalių tai suprato, ištyrė ugdymo procesą bei padidino švietimo sistemos biudžetą. Investuoti į švietimą ir jį atnaujinti – tai atverti kelią vaikams į ateitį.
UNESCO projekte dalyvaujančios mokyklos dažnai praturtina švietimo sistemą pedagoginėmis naujovėmis. Šiuo metu projekte dalyvauja mokyklos iš 129 šalių, jų skaičius apima beveik 3700 valstybinių ir privačių pedagoginių įstaigų mieste bei kaime, pradedant vaikų darželiais ir baigiant mokytojų seminarais. Kai kurių šalių Valdorfo mokyklos taip pat dalyvauja projekte.
Projekte dalyvaujančių mokyklų dinamika (ypač Azijos šalyse) rodo, jog vienur sukaupta pedagogine patirtimi galės dalintis visi. Kūrybiškai taikoma patirtis, atsižvelgiant į tautos kultūrą ir siekius, ir abipusė pagalba padės kurti ateitį.

Dr. A. Monkevičius, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras
Pertvarkoma Lietuvos švietimo sistema siekia ugdyti žmogų, gebantį kurti ateitį, tapti atsinaujinančios, besimokančios visuomenės visateisiu nariu. Tai skatina toleruoti įvairovę, kurti pasirinkimo erdvę. Šios priežastys verčia šalį, pasirinkusią humanistinės tautinės mokyklos modelį, atsisakyti XX a. paradigmos, kuri ugdymą traktuoja kaip visuomenės apibendrintos patirties (mokslo žinių, vertybių, protinės ir praktinės veiklos gebėjimų) perteikimą ugdytiniams, ir atsiverti demokratinėje visuomenėje išplėtotai laisvojo ugdymo sampratai, kuri ugdymą supranta kaip vaiko prigimtinių galių skatinimą ir plėtojimą.
Tačiau tai nėra lengva. Turėdami puikius orientyrus, žyminčius kuria kryptimi eiti (Lietuvos švietimo koncepcija, Švietimo įstatymas, naujas ugdymo turinys ir t.t.), dažnai abejojame, delsiame, gana atsargiai žengiame kaitos keliu. Tam turi įtakos kultūrinė, istorinė, politinė Lietuvos situacija bei nepakankamai konkretūs, ne kiekvienam visuomenės nariui suprantamai pateikti naujos švietimo sistemos tikslai ir nuoseklūs žingsniai, per mažas pedagoginėse diskusijose dalyvaujančių asmenų skaičius.
Leidinys „Valdorfo pedagogika“ – puikus iššūkis centralizuotai ir unifikuotai sistemai. Paprasta, patrauklia forma pateiktas turinys, nusakantis kertines humanistinės mokyklos nuostatas, leis ne tik pedagogams, bet ir visiems, besidomintiems švietimu, naujai pažvelgti į šiandieninę Lietuvos mokyklą ir ieškoti būdų, kaip ją tobulinti. Viliuosi, kad ši knyga praplės humanistinio, demokratinio švietimo realizavimo galimybes, kurs prielaidas holistiniam, į vaiko asmenybės raidos ypatumus orientuotam, moksleivį aktyvinančiam ugdymui, skatins svarstyti mokytojo vaidmenį ugdymo procese, mokyklos savivaldos plėtros, ugdomojo vertinimo bei daugelį kitų šiandienos mokyklai aktualių klausimų.
Tikiu, kad šis katalogas provokuos gyvas pedagogines diskusijas, skatins Lietuvos švietimo sistemos liberalizavimą.

Vaike slypi būsimas žmogus

Williams Wordsworth

Vaiko patirtis lemia, kaip jis elgsis suaugęs. Poeto žodžiai byloja dar gilesnę tiesą. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų žmogus savaip reaguoja į išorinį pasaulį. Vieno vaiko patirtis skiriasi nuo kito vaiko patirties. Vaikas – ne vien paveldėtų genų ir aplinkos įtakos derinys. Vaikuose slypi jų ateities užuomazgos. Todėl mokytojo ir auklėtojo užduotis yra sukurti vaikui tokią aplinką, kuri padėtų atsiskleisti tam, kas jau slypi jame.

Nuo ugdymo iki saviugdos

Žmogus niekada nesiliauja mokęsis ir niekada neišsemia savo mokymosi galimybių. Tačiau ar mokykla, pedagogai sužadina vaiko mokymosi džiaugsmą, kuris žmogų lydėtų visą gyvenimą? Ugdymas nuolatos meta mums iššūkį. Mokymasis nesibaigia egzaminais. Tik tas, kuris išmoko nuolat mokytis, sugebės kontroliuoti savo gyvenimą.

Paskata – dvasinės, moralinės žmonijos tradicijos

Labai svarbios asmenybės savybės – meilė, pagarba, pasiaukojimas, gailestingumas, pasitikėjimas, tiesos, gėrio ir grožio siekis. Jos charakterizuoja asmenybę. Anksčiau šias vaikų savybes ugdė tradicinis tikėjimas bei kultūra. Šiandien tradicinės vertybės žlunga. Jei norime, kad vaikas turėtų šias žmogiškąsias savybes, privalome jas atitinkamai ugdyti.

Trejopa žmogaus prigimtis

Žmogų su pasauliu sieja jo fizinė, sielos bei dvasios veikla. Rudolfas Šteineris ypač pabrėžė šį trejopą santykį su pasauliu, siejo jį su žmogaus kūno sandara bei aprašė jų sąveiką. Žmogus nėra vienamatė būtybė. Kūno ir sielos ugdymas yra būtina dvasinės veiklos sąlyga. Galva, širdis ir rankos yra vienodai svarbios ugdant. Valdorfo pedagogika lavina pažintinius, moralinius ir praktinius gebėjimus.

Vaikščiojimas, kalbėjimas, mąstymas – trys pagrindinės vaiko vystymosi fazės

Žmogui būdinga pusiausvyra. Tai pasireiškia jau ankstyvoje vaikystėje. Tik žmogus gali išlaikyti pusiausvyrą ir vaikščioti, kalbėti bei mąstyti. Šie trys gebėjimai yra viso tolesnio mokymosi ir vystymosi pagrindas. Stebėdami šias vystymosi fazes, matome, kad judėdamas vaikas lavina kūną ir padeda pamatus pažintiniams gebėjimams. Tai ypač svarbu ne tik ankstyvojoje vaikystėje, bet ir mokymosi metais, todėl turi atsispindėti mokymo plane.

Nuo vaizdo prie sąvokos

Valdorfo mokyklos mokymo programoje pateiktos 1-12 klasių mokomųjų dalykų didaktinės nuostatos. Tai, ko žemesnėse klasėse mokiniai išmoksta gyvai, vaizdingai, vyresnėse klasėse gilina moksliškai. Vaikas per vaizdą mokosi pažinti raides ir rašyti, vaizdingai, tiksliai susipažįsta su reiškiniais. 4-oje klasėje per pasakojimus vaikas susipažįsta su įvairiais gyvūnais, juos piešia ir vaidina. 12-oje klasėje mokiniai sistemiškai analizuoja gyvūnų pasaulį, jo ekologinius, biomechaninius bei evoliucinius ryšius su žmonija. Tai, ką anksčiau mokiniai suvokė įvairiais pojūčiais, vyresnėse klasėse savarankiškai sąmoningai apmąsto. Taigi Valdorfo mokyklos mokymo programa – antropologiškai pagrįsta mokomųjų dalykų visuma.

Meninis ugdymas – ne tik kūrybiškumas

Pedagoginis menas – mokyti vaikus gyventi. Šio meno pamatas – vaiko raidos dėsningumai. Mokytojas turi padėti vaikams gyvai bendrauti su mokymo medžiaga. Pirmiausia vaikas suvokia pasaulį pojūčiais ir jausmais, o vėliau – sąmoningai suprasdamas. Meninė pamokos struktūra ne mažiau svarbi nei jos turinys.

Meilė – pagrindinis ugdymo principas

Pedagogikoje yra trys vaikų skatinimo mokytis motyvai: baimė, garbės troškimas ir meilė. Valdorfo pedagogika atsisako dviejų pirmųjų motyvų ir puoselėja meilę dėstomam dalykui. Vaikai turi domėtis mokymo turiniu bei mokykla iš meilės, o ne dėl pažymio ar asmeninės naudos. Šioje mokykloje stengiamasi išvengti išorinės prievartos. Paskata mokytis turėtų būti ne išorinė prievarta, bet nuoširdus žavėjimasis dalyku. Deja, tai įmanoma tik tada, kai ir mokytojai, ir mokiniai domisi bei žavisi mokymo turiniu.

Mokslo, meno ir religijos reikšmė ugdymui

Civilizacija ne tik teikia naujų galimybių, bet atneša ir praradimų. Įgydamas daugiau asmeninės laisvės, žmogus praranda integralumą su bendruomene. Kai kurios individualios ir socialinės sritys, anksčiau glaudžiai susijusios, dabar viena nuo kitos atsiskiria. Valdorfo pedagogika siekia vėl susieti šias tris pagrindines žmogaus patirties sritis – meną, mokslą ir religiją – naujais priklausomybės ryšiais ir jas visapusiškai praturtinti. Jungti meną, mokslą ir religiją yra pagrindinis šiandieninio ugdymo reikalavimas.

Žaidimas – rimtas vaiko darbas

Žaidimų kambariai – ateities kambariai! Žaidimas atveria vaikui gamtos ir kultūros pasaulius. Žaisdamas vaikas imituoja viską, kas supa jį, ir perima to pasaulio vertybes. Taigi vaiko žaidimas – būsimo pasaulio sampratos užuomazgos. Darželyje vaikas mokosi patirti visais pojūčiais, judėti kūnu, veikti rankomis ir kojomis. Žaisdamas jis įgyja pusiausvyrą, išmoksta valdyti savo kūną, švelniai prisiliesti ir stipriai sugriebti. Pamažu gimsta mintis: aš galiu kurti pasaulį, nes galiu jį paliesti.

Pažymėjimas be pažymių: vietoj įvertinimo – aprašymas

Mokymas, pagrįstas akademiniu lenktyniavimu, prisideda prie socialinės neteisybės šiandieninėje visuomenėje. Vertinimas pažymiais, verčiant vaiką mokytis, mažai padeda ugdyti atsakingą ir laisvą asmenybę. Individualus mokinio pažymėjimas atskleidžia, kad tik laisvė, o ne prievarta ugdo vaiko norą mokytis ir geriau atlikti savo darbą. Valdorfo mokyklos pažymėjimas yra:
• individuali vaiko gebėjimų charakteristika;
• mokinio bendravimo su bendraamžiais ir pasauliu recenzija;
• patarimai, kaip siekti tikslų bei prasmingai gyventi;
• objektyvi, laipsniška mokinio pasiekimų raida;
• ir galiausiai – mokinio darbo atspindys pasaulyje.

Nuo garo mašinos prie kompiuterio

Technikos paskirtis – tarnauti žmogaus gerovei. Ir paprasta amatininko veikla, ir moderni technologija yra žmogaus proto išradimas. Valdorfo mokyklos technologijos pamokos turi atskleisti technikos raidą ir funkcijas. Matematikos ir fizikos pamokų praktinės užduotys padeda mokiniams suprasti informatiką ir kompiuterius.

Savarankiškumo, kūrybiškumo ir atsakomybės ugdymas

Baigęs mokyklą, jaunas žmogus atsiduria prieš itin sudėtingą pasaulį. Kokių gebėjimų reikia, norint rasti savąjį kelią ir žengti juo savarankiškai, suvokiant savo asmenybę? Pagrindinis Valdorfo pedagogikos tikslas – atsižvelgti į vaiko vystymąsi, padėti palaipsniui skleistis individualiems gebėjimams, savarankiškumui ir atsakomybei. Vyresniųjų klasių mokiniams ypač reikia bendrauti su žmonėmis – kad mokytųsi ryžtingai spręsti ir veikti.

Euritmija – regima kalba ir muzika

Euritmija – tai judesio menas, kurį praėjusio šimtmečio pradžioje sukūrė Rudolfas Šteineris. Kitaip nei gimnastika, puoselėjanti fizines jėgas, euritmija bando kūno judesiais išreikšti vidinius kalbos ir muzikos dėsningumų išgyvenimus. Šiandien euritmija žinoma visame pasaulyje kaip sceninis menas ir ya labai svarbi ne tik Valdorfo pedagogikai, bet ir meno terapijai.

Mokyklos laisvė

Tik laisvi žmonės gali plėtoti laisvę, teisingumą, taiką, gerbti žmogaus orumą ir teisę tobulėti. Todėl dar vaikystėje reikia žadinti iniciatyvą, laisvę ir atsakomybę. Tam reikia tokios švietimo sistemos ir tokios pedagogikos, kuri, būdama laisva, įvairiapusė, atsakinga ir savarankiška, padėtų tinkamai skleistis vaiko individualybei. Reikia tinkamos švietimo sistemos, leidžiančios kurti laisvas mokyklas, pripažįstančios valstybinių, bendruomeninių ir privačių mokyklų lygybę, lygiateisį jų finansavimą ir kompetentingą kontrolę.

Valdorfo pedagogikos ištakos

Valdorfo pedagogika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, įsivyravus socialiniam ir ekonominiam chaosui. Žlugus senoms socialinėms santvarkos, besirūpinantys Europos ateitimi ieškojo naujovių. Vienas tokių žmonių buvo Emilis Moltas (Emil Molt), Štutgarto Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko direktorius. Jis kreipėsi į Rudolfą Šteinerį, antroposofinio judėjimo įkūrėją, ieškantį socialinio atsinaujinimo būdų, ir paprašė padėti įkurti fabriko dirbančiųjų vaikams mokyklą. Po šešerių mėnesių, 1919 metais rugsėjo mėnesį, buvo atidaryta pirmoji Valdorfo mokykla, kurioje pradėjo dirbti 12 mokytojų, aštuoniose klasėse mokėsi 256 vaikai.

Rudolfas Šteineris – Valdorfo pedagogikos pradininkas

Permainos nevyksta savaime. Jas skatina kūrybingos asmenybės, galinčios savo mąstymu keisti kultūrą. Rudolfas Šteineris, pirmosios Valdorfo mokyklos įkūrėjas, gimė 1861 metais Austrijoje. Jis studijavo gamtos ir humanitarinius mokslus Vienoje, vėliau redagavo ir pirmą kartą išleido Gėtės gamtos mokslų raštus. 1897 metais persikėlęs į Berlyną, mokytojavo darbininkų mokyklose ir skaitė paskaitas Teosofų draugijoje. 1913 metais atsiskyrė nuo Teosofų draugijos ir įkūrė savarankišką Antroposofų draugiją, suteikė naujų impulsų kultūriniam, socialiniam ir ekonominiam šalie gyvenimui. Svarbiausia jo palikime – žmogaus ir jo ryšio su mikrokosmosu bei makrokosmosu samprata.

Valdorfo mokyklos pasaulyje

2000 metų sausio mėnesio duomenimis, 50-yje pasaulio šalių įkurtos 804 Valdorfo mokyklos ir 1434 vaikų darželiai. Daugelis šių įstaigų veikia itin sudėtingomis sąlygomis, kai kurios vykdo tarptautinius ugdymo projektus.